2006 m. sausio 3 d.

Protingi klausimai

Sausio 3 atsibudęs ir neprisiminęs, kur esu, pagalvojau, kad taip ir reikia pradėt, juk taip daug kartų teks atsibudus nustebt. Privėriau duris ir trulikais išvažiavau prie savo am, pas tetį išsipraust ir į kelią.
Zarasuos užsipirkau maisto ir paėmiau pavežti iki Daugpilio latvių robežsardze viršininką.
Pačią pirmą kelionės dieną sugedo GPS prietaisas, toliau teks orientuotis pagal uoslę – nedžiugina, bet bus galimybė dar sykį save išbandyti.
Ant Rusijos sienos viskas pagal jau žinomą programą: nuo “какой сигнал на светофоре?”, iki “вы, товарищь, не улыбайтесь, где заполненнaя миграционнaя карточка в трёх экземплярах?” ir “чем я буду писать, если ручку одолжу?”, dvidešimt minučių laukimo, kol pareigūnai pasikalbėję apie šeimyninius reikalus teiksis sugrįžt į darbo vietą ir nepatenkinto pažadinto sargybinio niurzgėjimo. Įdomu, bet nebe premjerinis pasirodymas, todėl viskas praėjo itin sklandžiai ir be bėdų, aš net patenkintas išvažiavau.
Kelias daug blogesnis, nei maniau jį šiame etape būsiant. Karts nuo karto kelias kaip toks baigiasi ir reikia važiuoti per duobėtą nežinia ką, tiesiog paviršių. Pradėjau skirti tokias vietas. Dažniausiai aplink jas yra įsteigta ratų taisyklų su iškabom “Шиномонтаж”. Įtariu, kad įstaigos rūpinasi ir tuo, kad duobės niekada neišnyktų. Nors kita vertus – patogu. Pamatai tokią iškabą ir kerti per stabdį, nes jei sekundę pavėluosi, teks naudotis jų paslaugomis.
Plano pačią pirmą naktį sklandžiai pravažiuoti pro Raudonąją aikštę atsisakyti privertė tik įsukus į autostradą Volokolamskas-Maskva apėmęs miegas.


Ar pamenate dar protingų klausimų, užduodamų rusų pareigūnų? Spauskite ant “comments”!