Rodomi pranešimai su žymėmis Kyrgyzstanas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Kyrgyzstanas. Rodyti visus pranešimus

2019 m. rugpjūčio 17 d.

2016 m. rugsėjo 4 d.

2016 m. liepos 4 d.

2016 m. birželio 6 d.

Visa run

Ilgalaikę vizą gauti užtrunka ilgą laiką. Kol jos neturi, Kazakstano užsieniečiai priversti su trumpalaikėm vizom išvažinėti į užsienį kas 14/30/60 dienų. Iš Almatos artimiausias užsienis Kirgizija. Tokia iškyla visai ne vargas, o didžiulis malonumas. Galima, pavyzdžiui, užsikarti į 4000m aukštį. Miegoti teks jurtoj ant Isikiulio kranto.

2006 m. rugsėjo 10 d.

Visa trip


Grįžau iš užsitęsusios kelionės į Kirgiziją dėl vizos pratęsimo. Važiavom su kompanija, Biškeke sutiko Stasys, nuvedė į barą ir apnakvindino. Kitą dieną ambasadoje priėmė tik kai jiems dėl mano vizos paskambino ministras, bet vistiek nedavė. Išvažiavom prie Isykiulio: ten vyko kirgizų kino suvažiavimas. Gulėdami naktį ant tilto paskambinom į Lietuvą, kad pasityčioti iš tenykščių vienuolikos karščio. Susipažinau su Algiu ir jo padėjėja, kartu važiavom patyrinėti tokios legendos apie elniažmogius. Pasirodė daug įdomiau, nei tikėjomės.
Pirmadienį nuo 9 ryto iki 7 vakaro užtruko naujos vizos gavimas (tuo tarpu apvažiavau Biškeko kalnus: Ala Arčia, Kyzynbel, Čunkurčiak). Pažiūrėjus į galiojimo datą, atrodo kaip nuosprendis. Iš kitos pusės dabar nebereiks rūpintis visokiais pratęsimais ir kiekvienąkart nervuotis, kad kažkas nepadarys, ką pažadėjęs ir liksiu ant ledo kaip šįsyk, kai penktadienį iki aštuonių vakaro laukiau išvažiavimo vizos.
.
.
.
.
.

Elniažmogių kapai. Kairysis velionis buvo ir elniažmogis, ir komunistas, ir musulmonas.

Isykiulis, Ala Arčia.

2006 m. rugsėjo 2 d.

2006 m. rugpjūčio 22 d.

Uzbekistanas





Uzbekiška kelionės dalis prasidėjo, kaip ir reikėjo tikėtis, sudėtingumais ant sienos.
Pirmasis kelias – uždėtas betoniniais blokais ir tik pėstiesiems. Antrasis – kirgizai būdelėj tik pečiais pagūžčioja ir praleidžia link vidury lauko pastatyto uzbekų muitinės kiemo su Vartais. Vartų sargas paaiškina, kad čia praleidžia tik kaimynus, visi kiti turi važiuoti per „Dostuk“. Po kelių pokalbių pakeliui su smalsiais milicininkais išsiaiškinam, kad tas „Dostuk“ yra už Ošo ir, kad ten patekti, reikia apvažiuoti visą Ferganos slėnį specialiai tam nutiestu keliu Kirgizijos teritorijoje, ir, kad tam prireiks visos dienos. Užmušantis karštis privertė sustot pietų čaichanoj.

2006 m. rugpjūčio 19 d.

Kirgizija


Džiūna korpieškos (korpė) - čia dažnai vieninteliai baldai žmonių namuose

Saulėgrąžų laukas saulei leidžiantis, pakeliui į Isykiulį.
Dar ten galima nuvažiuoti geležinkeliu, kuris vaizdingai nutiestas per kalnų tarpeklį.

Jurtos lubos. Pagalvojau, kad lubos tai toks dalykas, kuris žmonėms visada gražu, kaip saulėlydis.
Žmonės, kur priėmė nakvoti, pavaišino arbata su bandele, abrikosų uogiene ir lydytu sviestu. Kaip skanu!

Teisingai, šitų abrikosų. Čia vadinasi uriuk. Vienas didesnis oranžinis abrikosas buvo užkeltas į medį, kad priskintų labiau prinokusių.

Įspūdžiai iš sostinės Biškeko. Paišytos kinofilmų reklamos ir vaikai besimaudantys fontane. Nelabai vaizdingas miestas :)

Ten ant kalno priešais ganosi karvės.

Toktogiulio ežeras. Prie jo užklimpo mašina. Teko eit į kaimą ieškoti traktoriaus. Po to ją nuplauti. Ir paragauti mergaičių iškeptos žuvies. Reikės dar nuotraukų apie visą tai pridėti.

2006 m. kovo 18 d.

Kelionė į Samarkandus - Šimkentas

Į seniai planuotą kelionę išvažiavau po Rainerio gimtadienio baliaus penktadienio naktį. Balius vyko mažyčiam šašlykų restorane, kurį parekomendavo Berikas. Keista vieta.
Kelias į Biškeką greituminis, nuo posūkio į Tanbaly (ten kur uoliniai piešiniai, lapkričio mėn, nuotraukos) iki Kurdajaus perėjos per Šu Ili kalnus - 50 km. tiesė per stepę. Mašina lėkė 180 km per val. Nemaniau, kad tiek greitai gali. Į vaizdingus žalios žolės kalnus bus galima dar išsiruošti ir savaitgaliui, juk netoli - mažiau nei du šimtu km.
Žemėlapis rodė, kad neišeina nuvažiuot į Šimkentą nepalietus Kirgizstano teritorijos. Turėdamas vilties, kad ši problema draugiškų tarybinių tautų kažkaip išspręsta, neprivažiavęs Biškeko pro spalvingus tautinės architektūros paieškas rodančius vartus pasukau labiau aplinkiniu ir labiau duobėtu keliu, tik šešiose vietose kertančiu valstybinę sieną ir beveik niekur neinančiu į kaimyninės šalies gilumą.
Taktika pasiteisino. Pakeliui sutikti kirgizų kareiviai tik paspaudė ranką ir pagailėjo, kad man per purvą nepavyko privažiuoti arčiau prie vaizdingų kapinių keliu su įspėjamuoju užrašu „Ochota toljko po putiovkam obščestva“.
Merke miestas turbūt įžymus savo bitėm, nes pravažiavau daugybę pakelėse medumi prekiaujančių žmonių. Čia kaip ir visur pasaulyje pakelės prekeiviai kiekvienam mieste turi savo specializaciją: medus, obuoliai, automobilių alyva, limonadas ir t.t.
Papildžiau nuotraukų kolekciją skyreliui „Dvi tėvynės“. Taip pat negaliu nepaminėt ir neparodyt pakelės monumentų.


Tarazas – mažas tarybinis miestas be ypatingų įžymybių.


Nuotraukose – žvejai Talaso upėje, Nauryzo šventė aikštėje, vietinių žmonių garbinamas Aiša-biby mauzoliejus.
Prie miesto vartų sustabdęs policininkas numojo į mane ranka, kai vieną po kito susistabdė kelis pininingesnius pažeidėjus.
Iškarto už Tarazo – kalnų perėjos, dėl sniegų žiemą kartais uždarančios susisiekimą su pietų Kazachstanu automobiliu.
Sniegai ir šįsyk! O po penkių minučių – žydintys medžiai slėnyje!

Namai slėnio kaimų sujungti vienas prie kito, o gatvėse and suoliukų sėdi senoliai su chalatais ir tiubeteikom. Ir beveik nematyti žydrųjų tvorų. Skiriasi nuo man jau įprastų kazachų kaimų.
Šimkente pasitiko Jaromiro draugės ir nusivedė papietaut ir pasivaikščiot po miesto parkus.
Į vakarą išsiruošiau tolimesnei kelionei, planuodamas iškart po vidurnakčio būti prie Uzbekistano sienos, kad visiškai išnaudoti vargais negalais gautą trijų dienų tranzitinę (!) vizą. Mano planai nepavyko. Siena pasirodė uždaryta iki 9 ryto. Užmigau automobily.