Isyk ežeras

Savaitgalio piknikai tampa tradicija. MK asiliukas čia metė gert ir prisijungė prie mūsų protingos kompanijos.

Buchara

Pakeliui į Bucharą džiaugiausi saule ir jaukiais vaizdais. Mašina čiaudėjo nuo 76 markės benzino, kuris čia pilamas, net iš čiaupo su užrašu 93 (žinia, reikia šiek tiek primokėt už psichologinį komfortą). Atstumas tarp miestų nedidelis, apie 250 km, pusryčiavau jau aikštėje su fontanu (nuotraukoje naktį). Ten pat ir apsistojau nedideliam privačiam viešbuty (nuotrauka su arbata), kurio šeimininkė vaišino ne tik arbata, bet ir prabangia vakariene bei pusryčiais, prisivalgius dar atnešė specifinių Naruzo patiekalų. Visa nuotaika kaip tuose viešbučiuose Jazde. Ir kainuoja panašiai: už viską sumokėjau dešimt tumanų (20 lt).

Šilta. Sotus ir laimingas leidausi į pasivaikščiojimus. Nutraukiau kelis šimtus vaizdų, kelis ir čia įdėjau. Miestas dar puikesnis, a ne?

Samarkandas

Kitą dieną jau teko brautis pro tiesiai ant kelio tarpusavy besimušančius pasienio banditus. Prasibrovus ne ką geresni kazachų pasienio pareigūnai. Kyšių ėmimo sistema visai nesuorganizuota: kiekvienas turi nuosavą šlagbaumą ir prašo sau. Ir taip juokingai: tiesiog prašo, o kai atsakau, kad negaus, palaikęs dešimt minučių paleidžia toliau. Galų gale visi antspaudai sudėti, kortelės užpildytos, keturiuose žurnaluose įrašai padaryti, galima važiuot pro pompastiškus vartus su auksinėm draugo Islamo citatom. Buvau patenkintas, nors ir nežinojau ko ten tikėtis. O ten daug paprasčiau! Tik du ar trys šlagbaumai, vaikinas prie pirmojo pats nuneša pasą užantspauduoti į būdelę, mandagiai paprašo sumokėti keturis litus bičams kitoje būdelėj ties purvina bala, per kurią reikia pervažiuot, tie išrašo kvitą (kvitas - nebūtas dalykas Kazachstane!) už „salono, įskaitant bagažinę, dezinfekcinį apdirbimą“, muitininkai priima bilekaip užpildytas deklaracijas, neklausinėdami išrašo leidimą mašinai, įrašai į žurnalus irgi be klausimų, vienas drąsuolis vis tik pasiprašė grynų, bet iškart dingo, kai pasakiau, kad turbūt blogai išgirdau ir kad jam nebus naudinga jei išgirsiu gerai. Prie paskutiniojo, jau kelių policijos, šlagbaumo diedukas paseilindamas pieštuką išrašė „gamtos apsaugai“ skirto mokesčio kvitą su gražia kelio ženklą imituojančia emblema su kanapės lapu ir tepalo dėme už aštuonis litus. Visą procedūrą pavyko atlikt mažiau nei per dvi valandas. Nuo sienos iki Taškento kelias eina per priemiestį. Ties žiediniu keliu – antroji policijos užkarda. Viršininkas man pareiškia, kad ryšium su šventėm, automobiliai į miestą neįleidžiami ir kad man teks užsukt vėliau, po švenčių. Viza su uzbekų herbu ir leidimu atvykti būtent švenčių dienomis draudimą, aišku, panaikina.
Taškentas ir dieną palieka gerą įspūdį. Čia išlikę tokios dar tarybinės tvarkos, kuri jau visiškai išnaikinta Almatoj (paliko tik tarybinė netvarka). Gatvės plačios, eismas tvarkingas, yra funkcionalus metro, miesto greitkeliai ir kelių lygių sankryžos, tuneliai po centrinėm aikštėm.

Vienintelis mano tikslas Taškente – gauti pinigų. Netrukus paaiškėja, kad pinigų automatų čia niekas gyvenime neregėję ir jų nėra. Toliau tenka susipažinti su tetės įsakymu, draudžiančiu keitimo operacijas su visais pinigais išskyrus amerikoniškus, angliškus, japoniškus ir eurus. Labai nedraugiškas kaimynam įsakymas. Taip pat ir man, nes keityklos atkakliai atsisako priimti mano tenges už grynus pinigus. Užjūrio pinigų nesivežiau tyčia, nes jie labai vilioja pasienio tikrintojus. Teko klaustis kelio pas turgaus keitikus. Tie, žinia, sutiko padėt. Už vieną dešimtūkstantinį popierėlį su Al Farabio atvaizdu (jis man mieliausias žmogus) gavau į kišenę netelpančią banknotų krūvą. Didžiausias pinigas Uzbekistane vertas maždaug dviejų litų. Taigi užteko viskam, dar ir parsivežiau.


Kelias iškart neblogas, toliau nuo miesto duobių daugėja. Visos pakelės apsodintos žydinčiais vaismedžiais. Kaimuose žmonės išsišlavę, susistatę ilgus stalus ant žolės, visi kartu susėdę švenčia naujų metų išvakares. Pakelės čaichanos siūlo gardžiai kvepiančius šašlykus, kebabus ir plovą už centus.

Iš pavežėto žmogaus susilaukiau užuojautos dėl to, kad neturiu vaikų. Štai pas jį – penki.
Toliau ir vėl eksteritorialių kelių raizgalynė. Kelias į Samarkandą pro Kazachstano kampą uždarytas betoniniais blokais, o tas, kur per Tadžikistano kampą – laisvai pravažiuojamas.

Asiliukų eismas kartais trukdo važiuoti greičiau.

Gražios vietos prie upės Džizacho tarpeklyje.
Trijų šimtų kilometrų kelionė duobėtu keliu neprailgo ir dar prieš pietus atsidūriau Samarkande. Jis senas kaip pasaulis ir kvepia kariu. Ten kas minutę sustoji todėl, kad gera. Žmonės rengiasi senoviniais rūbais ir sveikinasi gatvėse. Derasi turguje keista persų kalba, geria arbatą prisėdę ant suoliuko, žaidžia nardais ir neskuba. Pridėsiu dar nuotraukų, nes nemoku visko papasakoti.
Vakare susiradau Jaromiro nurodytą čekų alaus bravorą ir buvau pavaišintas vakariene.






Dalioko tigrai

Kelionė į Samarkandus - Šimkentas

Į seniai planuotą kelionę išvažiavau po Rainerio gimtadienio baliaus penktadienio naktį. Balius vyko mažyčiam šašlykų restorane, kurį parekomendavo Berikas. Keista vieta.
Kelias į Biškeką greituminis, nuo posūkio į Tanbaly (ten kur uoliniai piešiniai, lapkričio mėn, nuotraukos) iki Kurdajaus perėjos per Šu Ili kalnus - 50 km. tiesė per stepę. Mašina lėkė 180 km per val. Nemaniau, kad tiek greitai gali. Į vaizdingus žalios žolės kalnus bus galima dar išsiruošti ir savaitgaliui, juk netoli - mažiau nei du šimtu km.
Žemėlapis rodė, kad neišeina nuvažiuot į Šimkentą nepalietus Kirgizstano teritorijos. Turėdamas vilties, kad ši problema draugiškų tarybinių tautų kažkaip išspręsta, neprivažiavęs Biškeko pro spalvingus tautinės architektūros paieškas rodančius vartus pasukau labiau aplinkiniu ir labiau duobėtu keliu, tik šešiose vietose kertančiu valstybinę sieną ir beveik niekur neinančiu į kaimyninės šalies gilumą. Taktika pasiteisino. Pakeliui sutikti kirgizų kareiviai tik paspaudė ranką ir pagailėjo, kad man per purvą nepavyko privažiuoti arčiau prie vaizdingų kapinių keliu su įspėjamuoju užrašu „Ochota toljko po putiovkam obščestva“.
Merke miestas turbūt įžymus savo bitėm, nes pravažiavau daugybę pakelėse medumi prekiaujančių žmonių. Čia kaip ir visur pasaulyje pakelės prekeiviai kiekvienam mieste turi savo specializaciją: medus, obuoliai, automobilių alyva, limonadas ir t.t.
Papildžiau nuotraukų kolekciją skyreliui „Dvi tėvynės“. Taip pat negaliu nepaminėt ir neparodyt pakelės monumentų.

Tarazas – mažas tarybinis miestas be ypatingų įžymybių.

Nuotraukose – žvejai Talaso upėje, Nauryzo šventė aikštėje, vietinių žmonių garbinamas Aiša-biby mauzoliejus.
Prie miesto vartų sustabdęs policininkas numojo į mane ranka, kai vieną po kito susistabdė kelis pininingesnius pažeidėjus.
Iškarto už Tarazo – kalnų perėjos, dėl sniegų žiemą kartais uždarančios susisiekimą su pietų Kazachstanu automobiliu.

Sniegai ir šįsyk! O po penkių minučių – žydintys medžiai slėnyje!

Namai slėnio kaimų sujungti vienas prie kito, o gatvėse and suoliukų sėdi senoliai su chalatais ir tiubeteikom. Ir beveik nematyti žydrųjų tvorų. Skiriasi nuo man jau įprastų kazachų kaimų.

Šimkente pasitiko Jaromiro draugės ir nusivedė papietaut ir pasivaikščiot po miesto parkus.
Į vakarą išsiruošiau tolimesnei kelionei, planuodamas iškart po vidurnakčio būti prie Uzbekistano sienos, kad visiškai išnaudoti vargais negalais gautą trijų dienų tranzitinę (!) vizą. Mano planai nepavyko. Siena pasirodė uždaryta iki 9 ryto. Užmigau automobily.