2006 m. kovo 19 d.

Samarkandas

Kitą dieną jau teko brautis pro tiesiai ant kelio tarpusavy besimušančius pasienio banditus. Prasibrovus ne ką geresni kazachų pasienio pareigūnai. Kyšių ėmimo sistema visai nesuorganizuota: kiekvienas turi nuosavą šlagbaumą ir prašo sau. Ir taip juokingai: tiesiog prašo, o kai atsakau, kad negaus, palaikęs dešimt minučių paleidžia toliau. Galų gale visi antspaudai sudėti, kortelės užpildytos, keturiuose žurnaluose įrašai padaryti, galima važiuot pro pompastiškus vartus su auksinėm draugo Islamo citatom. Buvau patenkintas, nors ir nežinojau ko ten tikėtis. O ten daug paprasčiau! Tik du ar trys šlagbaumai, vaikinas prie pirmojo pats nuneša pasą užantspauduoti į būdelę, mandagiai paprašo sumokėti keturis litus bičams kitoje būdelėj ties purvina bala, per kurią reikia pervažiuot, tie išrašo kvitą (kvitas - nebūtas dalykas Kazachstane!) už „salono, įskaitant bagažinę, dezinfekcinį apdirbimą“, muitininkai priima bilekaip užpildytas deklaracijas, neklausinėdami išrašo leidimą mašinai, įrašai į žurnalus irgi be klausimų, vienas drąsuolis vis tik pasiprašė grynų, bet iškart dingo, kai pasakiau, kad turbūt blogai išgirdau ir kad jam nebus naudinga jei išgirsiu gerai. Prie paskutiniojo, jau kelių policijos, šlagbaumo diedukas paseilindamas pieštuką išrašė „gamtos apsaugai“ skirto mokesčio kvitą su gražia kelio ženklą imituojančia emblema su kanapės lapu ir tepalo dėme už aštuonis litus. Visą procedūrą pavyko atlikt mažiau nei per dvi valandas. Nuo sienos iki Taškento kelias eina per priemiestį. Ties žiediniu keliu – antroji policijos užkarda. Viršininkas man pareiškia, kad ryšium su šventėm, automobiliai į miestą neįleidžiami ir kad man teks užsukt vėliau, po švenčių. Viza su uzbekų herbu ir leidimu atvykti būtent švenčių dienomis draudimą, aišku, panaikina.
Taškentas ir dieną palieka gerą įspūdį. Čia išlikę tokios dar tarybinės tvarkos, kuri jau visiškai išnaikinta Almatoj (paliko tik tarybinė netvarka). Gatvės plačios, eismas tvarkingas, yra funkcionalus metro, miesto greitkeliai ir kelių lygių sankryžos, tuneliai po centrinėm aikštėm.
Vienintelis mano tikslas Taškente – gauti pinigų. Netrukus paaiškėja, kad pinigų automatų čia niekas gyvenime neregėję ir jų nėra. Toliau tenka susipažinti su tetės įsakymu, draudžiančiu keitimo operacijas su visais pinigais išskyrus amerikoniškus, angliškus, japoniškus ir eurus. Labai nedraugiškas kaimynam įsakymas. Taip pat ir man, nes keityklos atkakliai atsisako priimti mano tenges už grynus pinigus. Užjūrio pinigų nesivežiau tyčia, nes jie labai vilioja pasienio tikrintojus. Teko klaustis kelio pas turgaus keitikus. Tie, žinia, sutiko padėt. Už vieną dešimtūkstantinį popierėlį su Al Farabio atvaizdu (jis man mieliausias žmogus) gavau į kišenę netelpančią banknotų krūvą. Didžiausias pinigas Uzbekistane vertas maždaug dviejų litų. Taigi užteko viskam, dar ir parsivežiau.


Kelias iškart neblogas, toliau nuo miesto duobių daugėja. Visos pakelės apsodintos žydinčiais vaismedžiais. Kaimuose žmonės išsišlavę, susistatę ilgus stalus ant žolės, visi kartu susėdę švenčia naujų metų išvakares. Pakelės čaichanos siūlo gardžiai kvepiančius šašlykus, kebabus ir plovą už centus.

Iš pavežėto žmogaus susilaukiau užuojautos dėl to, kad neturiu vaikų. Štai pas jį – penki.
Toliau ir vėl eksteritorialių kelių raizgalynė. Kelias į Samarkandą pro Kazachstano kampą uždarytas betoniniais blokais, o tas, kur per Tadžikistano kampą – laisvai pravažiuojamas.

Asiliukų eismas kartais trukdo važiuoti greičiau.

Gražios vietos prie upės Džizacho tarpeklyje.
Trijų šimtų kilometrų kelionė duobėtu keliu neprailgo ir dar prieš pietus atsidūriau Samarkande. Jis senas kaip pasaulis ir kvepia kariu. Ten kas minutę sustoji todėl, kad gera. Žmonės rengiasi senoviniais rūbais ir sveikinasi gatvėse. Derasi turguje keista persų kalba, geria arbatą prisėdę ant suoliuko, žaidžia nardais ir neskuba. Pridėsiu dar nuotraukų, nes nemoku visko papasakoti.
Vakare susiradau Jaromiro nurodytą čekų alaus bravorą ir buvau pavaišintas vakariene.






Dalioko tigrai

9 komentarai:

  1. Anonimiškaskovo 16, 2006

    idomios keliones!
    Samarkande yra mecete, tipo labai prelabai sena, su tigrais ant fasado - pasirodo islame negalima vaizduoti zveriu sventyklose, todel si mecete reta isimtis :)
    skaiciau knygutej ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškaskovo 16, 2006

    su kuo vaziuoji?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Važiuoju vienas. Nors norinčių galima buvo du autobusus susodinti. Kai jau atėjo laikas, visi atsisakė.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškaskovo 24, 2006

    o tai ir masina pusryciaut pasikvietei? sakai, kad jau pavezino az 180kmh, tai pavaisinsi vafliukais ;)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ji vargšiukė prisikentėjo. Ten jai ne tik kad vafliukų, bet ir septymšešto benzino teko kokį šimtą litrų suragaut.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškaskovo 27, 2006

    na taip, grazu tikrai Samarkande :)
    kiek girdejau, Uzbekistano seniausia kultura tame regione(buv tsrs)... bent jau jie ne klajokliai :)

    idek pls linka su pinigais, nes kazkaip nesispaudzia...

    o dezinfekcija tikrai dare? ar tik nulupo pinigus uz popiergali?..

    AtsakytiPanaikinti
  7. Dezinfekciją :D
    Už tokius pinigus gerklės nepradezinfekuosi.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Vienas dalykas trikdo: kultūra ten persų, arba tadžikų, kaip jie ten save vadina, jie visąlaik valdė Uzbekistaną, jie iki šiol ir gyvena senuosiuose miestuose.
    Net ir esant tokiai situacijai jie tikrai didžiuojasi, kad yra kultūringesni už kaimynus ir tai akivaizdu (neslėpsim, yra tame ir kaimynų nuopelnų).

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškaskovo 30, 2006

    Nerasydavau nerasydavau...o dabar jau nesusilaikiau...
    Taip uzpavydejau to Samarkando, ech
    Labai labai grazu. Ir fotkes ir kaip parasei.Dar vienas pilusiukas mano noru geografijoje.

    AtsakytiPanaikinti