2006 m. sausio 15 d.

Keisti ženklai


Sveiki atvykę, mes budriai jus stebėsim.

2006 m. sausio 10 d.

Kurban Ait


Šiandien pas mus išeiginės. Musulmonų šventė, kada visuose kaimuose ir miestuose prie supermarketų yra aukojami avinai. O rytoj irgi išeiginė - mūsų naujojo prezidento inauguracija.
Gera proga nulėkt į kalnus!

2006 m. sausio 7 d.

Per Kazachstaną 2


Per visą kelionę pasitaikė 47 kelio užkardos. Daugumą tiesiog nusišypsodamas pravažiuodavau, kai kur patikrindavo dokumentus. Kazachstane viskas kiek kitaip. Užkardose "dirba" dėdės su kailinėm kepurėm, o policininkas, kuris turėtų tą daryti dažniausiai miega vagonėlio galiniame kambariuke. Dėdės sustabdę mašiną iškart bando įvertinti, kiek pinigų turi vairuotojas. Jei juos pavyksta įtikinti, kad neturi, važiuok sau sveikas. Jei lieka abejonių, tave apkaltina kriminaliniais nusikaltimais (važiavai ne 20, o 25 km/val.; subraižytas buferis reiškia, kad nužudei žmogų pakeliui ir pan.) ir tikisi gauti išpirką. Galutinė kaina paaiškėja po ilgų derybų. Mokėjau du sykius. Vieną kartą 8 litus, kitą - 30.
Kaip man papasakojo vėliau mano buto šeimininkė, šitie kupriai nuotraukoje - laukiniai. Kartais jie būna labai agresyvūs. Jos gimtąjame kaime jie sykį mirtinai sutrypė kelių jurtų gyventojus.
Jau buvau įpratęs, kad kas kokį 100 km pakeliui pasitaiko degalinės, kuriose ir sustodavau paryčiais ir pavakariais pamiegoti. Tačiau apvažiavus Balchašo ežerą važiuoju aš šimtą, du , tris, o degalinės, kaip ir jokios kitos civilizacijos, vis nesimato. Užsidegė kuro lemputė. Važiuoju ekonomiškai. Dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt. Sutemo. Pagaliau kažkokia kavinė. Benzino neturi, telefono irgi. Ir lankytojų, sako, šįvakar nebesitiki. Artimiausias kaimas dar už keturiasdešimt km. Ką darysi, važiuoju toliau ir pro langelį stabdau lenkiančius automobilius. Sustoja toks dydelis džypas. Išlipa keturi mafukai atitinkamais veidais. Sutariu, kad važiuos iš paskos ir kai sustosiu, patemps iki degalinės. Važiuoju taip dar dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt km, o iš paskos dydelis džypas su keturiais banditais. Galų gale kaimas. Banditai linksmai pamirksi, aplenkia ir nudūmia savo keliais... Apsiliejau ten nuo galvos iki kojų benzinu iš penkiasdešimt metų senumo benzino pompos, bet galų gale į vakarą pasiekiau namus. Užsukau nuplauti automobilį (buvo labai purvinas). Beplaunant sulaukiau dviejų pasiūlymų jį parduot.

O dar galima čia atskristi lėktuvu.

2006 m. sausio 6 d.

Per Kazachstaną 1

Puikiai suorganizuota kazachų muitinė: greitai buvau pasiųstas pas už kyšius atsakingą pareigūną, kuris net turi net savo šlagbaumą. Suderėjus su juo dėl leidimo automobiliui iki 06 06 06, jis apibėgo visus kitus pareigūnus ir surinko visus štampukus.
Iki vakaro privažiavau naująją sostinę Astaną. Kažkodėl nepatiko. Dirbtinis miestas vidury dykumos, kur senoji dalis - lūšnynai ir tarybiniai daugiaaukščiai neremontuojami ir neprižiūrimi, nes planuojami nugriaut, o naujosios dalies puikūs dangoraižiai kartais pasimetę nebaigtų statybų aplinkoj. Gal po kažkiek laiko bus puikus miestas...
Daug įdomesnės pasirodė kazachų kapinės.



2006 m. sausio 5 d.


Čia keli įprasti Baškirijos kaimo vaizdeliai.
Privažiavus prie Ufos į miestą manęs neįleido, liepė važiuoti aplik. Matyt labai slaptų dalykų ten turi paslėpę. Netrukus pasimatė kalnai, riba tarp Europos ir Azijos.

Keisti kaimai kalnuose iš mažų trobelių.
Toliau Čeliabinskas, naujas ir tiesus kelias per Sibirą, stepės. Orai šiek tiek blogesni, pradėjo snyguriuoti.

2006 m. sausio 4 d.

Žiemos pasaka

Rytą jau nebebuvo ir minties brautis į Maskvą, todėl sėkmingai ir labai greitai ją apvažiavau MKADu (pagrindiniu žiedu). Laksto juo žmonės autobanų greičiais.
Pasirinkau maršrutą M7 “Volga” ir nenusivyliau: kelias geras, dvi eilės į vieną pusę, sutaupiau 100 km palyginti su M5 iki taško, kur jie vėl stebuklingai susijungia , viską žinantys žmonės iš pakelės koldūninės irgi neapgavo ir ženklai apie uždarytus tiltus ir nepravažiuojamas atkarpas pasirodė besą tik didelių praeities ar ateities darbų reklamos.
Visą dieną švietė saulė, blizgėjo pusnys ir cerkvių stogai. “Skamba kaip laisvo žmogaus smsas”, - panašiai ir jaučiaus. O po to privažiavau vieną po kito senovinius miestus, kurių kaminų kvapą ir žandus gnaibantį ir varpais skambantį speigą įsivaizdavau dar iš vaikystės pasakų. ...
Vladimiras, Suzdalė, Sudogda, Gus’ Chrustal’nyj, Nižnij Novgorod...
Vladimiras
Nižnij Novgorod. Nuotraukos apatiniame kairiajame kampe mano automobilio galinis dešinys kampas.

Dar didesnis netikėtumas buvo pavolgio tiurkų respublikos. Ir Tatarstano sostinė Kazanė. Manim niekas turbūt nepatikės. Toks įspūdis, lyg važiuotum ne į rytus, o į vakarus. Kuo toliau, tuo daugiau tvarkos, mažiau šiukšlių ir griuvėsių. Kazanė atrodo geriau, nei kai kurios Europos sostinės. Galėčiau kokias penkias ir daugiau išvardinti.
Nepraleidau progos atsipūst, pavalgiau ir užsipirkau maistų.
Sumokėjau 10 litų kaip kiškis ant kelio išbėgusiam milicininkui.
Užmigau Tatarstano ir Baškortastano pariby.
Kazanė

2006 m. sausio 3 d.

Protingi klausimai

Sausio 3 atsibudęs ir neprisiminęs, kur esu, pagalvojau, kad taip ir reikia pradėt, juk taip daug kartų teks atsibudus nustebt. Privėriau duris ir trulikais išvažiavau prie savo am, pas tetį išsipraust ir į kelią.
Zarasuos užsipirkau maisto ir paėmiau pavežti iki Daugpilio latvių robežsardze viršininką.
Pačią pirmą kelionės dieną sugedo GPS prietaisas, toliau teks orientuotis pagal uoslę – nedžiugina, bet bus galimybė dar sykį save išbandyti.
Ant Rusijos sienos viskas pagal jau žinomą programą: nuo “какой сигнал на светофоре?”, iki “вы, товарищь, не улыбайтесь, где заполненнaя миграционнaя карточка в трёх экземплярах?” ir “чем я буду писать, если ручку одолжу?”, dvidešimt minučių laukimo, kol pareigūnai pasikalbėję apie šeimyninius reikalus teiksis sugrįžt į darbo vietą ir nepatenkinto pažadinto sargybinio niurzgėjimo. Įdomu, bet nebe premjerinis pasirodymas, todėl viskas praėjo itin sklandžiai ir be bėdų, aš net patenkintas išvažiavau.
Kelias daug blogesnis, nei maniau jį šiame etape būsiant. Karts nuo karto kelias kaip toks baigiasi ir reikia važiuoti per duobėtą nežinia ką, tiesiog paviršių. Pradėjau skirti tokias vietas. Dažniausiai aplink jas yra įsteigta ratų taisyklų su iškabom “Шиномонтаж”. Įtariu, kad įstaigos rūpinasi ir tuo, kad duobės niekada neišnyktų. Nors kita vertus – patogu. Pamatai tokią iškabą ir kerti per stabdį, nes jei sekundę pavėluosi, teks naudotis jų paslaugomis.
Plano pačią pirmą naktį sklandžiai pravažiuoti pro Raudonąją aikštę atsisakyti privertė tik įsukus į autostradą Volokolamskas-Maskva apėmęs miegas.


Ar pamenate dar protingų klausimų, užduodamų rusų pareigūnų? Spauskite ant “comments”!

2006 m. sausio 1 d.

Seksas ir kaimas


Atrinkau padoresnes nuotraukas...