2008 m. gegužės 31 d.

Kalpa



Įspūdingas vakaras ir rytas aukštai tarp pušynų, raudoname name Kalpoje. Leidžiamės į Rampūrą, aplankyti vieno iš trijų valstijos bankomatų ir prisipilti benzino. Kai nusukam nuo gero kelio link Džalori perėjos, kraštovaizdis staigiai keičias į gerąją pusę. Kaimai su tvarkingais daržais ir akmeniniais namų stogais ryškiai skiriasi nuo netvarkingų Rampūro apylinkių. Naktis užklumpa Ani miestely. Toks vaizdas, kad baltų žmonių čia gyvenime nematė. Vaikai tiesiog aplipę, spokso išpūstom akim, varžiasi į kambarį, kurį susiradom šiek tiek nuošaly nuo turgaus, virš upės.

2008 m. gegužės 30 d.

Nako


Čia toks itin azartiškas žaidimas šaškėm, kurios ant lentos surikiuotos ties viduriu, o žaidėjai sprigtais stengiasi jas įvaryti į kampus, kaip biliardą, kiekvienas nuo savo pusės.

Nako kaimas. Yra ežeras, vienuolynas, galybė "om padme" akmenų, tibetų valgykla, viešbutis "Lovon".

Leidžiantis iš Nako prie kelio pasitaikė ženklas "Check your brakes, Kazigs start here". Piktųjų kazigų išvengėm, užtai sutikom kelis ramius estus.

2008 m. gegužės 28 d.

Kaza

Toliau reikia specialaus paso. Pasiruošę nuotraukas einam ieškoti namo su vėliava. Šiaip čia visi namai su šimtais vėliavėlių, bet reikia viršininko namo su Indijos valstybine vėliava. Dokumentus kopijuoja, ruošia ir tikrina, deda rezoliucijas ir antspaudus labai draugiški klerkai per kelis pastatus ir kabinetus. Visų keliautojų nuotraukos su trumpom biografijom klijuojamos į specialų popierinį facebooką. Paslaugos, beje, visiškai nemokamos. Kai leidimai jau paruošti, pasai ir jų turėtojai kartu su facebooku vedami į kaimyninį namą, viršininko kabinetą. Viršininkas, žinia, svarbus žmogus ir turi daug reikalų. Todėl jo reikia valandėlę palaukt. Kad padėti autografą prireikia dar keliolikos minučių, per kurias tuo pačiu stiliumi priimami dar keli prašytojai įvairiais klausimais, kelis kartus spaudžiamas padėjėjo iškvietimo skambutis ir spėjama pasiteirauti, ar mūsų reikalai grynai turistiniai. Dokumentas gavosi gražus ir veiksmingas visose pakeliui sutiktose užkardose.


Spiti










2008 m. gegužės 27 d.

Baisusis Rohtangas

Iš ankstyvo ryto einu į vairavimo egzaminą: automobilį išnuomoti pažadėjęs žmogus nori įsitikinti, kad atiduoda savo turtą į patyrusio vairuotojo rankas. Čia ir pravertė vairavimo Indijoje taisyklės. Kai tik pajudėjęs pradėjau maigyti pypsą į kairę ir į dešinę, egzaminuotojų veiduose nušvito pasitenkinimo šypsenos. Nuvažiavom prie automobilisto namų kalnuose pasiimti dokumentų. Juos peržiūrėjęs neradau nieko panašaus į Tata Scorpio registracijos dokumentą. Išdrįstu apie tai užsiminti. Po 10-15 minučių prisipažįsta, kad tikrai tokio dar neturi ir važiuojant mano suplanuotu mašrutu tikrai bus užkardos, kurios gali nepraleisti be registracijos knygelės. Išeina tvarkytis savo popierių, tačiau jau aišku, kad per dieną nesuspės. Ką gi, ieškomas kitas automobilis. Vėl kelionė į kalnų kaimelį. Taksistai matyt visam pasaulyje gyvena specifiniuose rajonuose. Ir vėl ta pati situacija. Tas pat su trečiu. Po truputį pradedu prarasti viltį su šiuo reikalu. Paskutinysis rodos rimtas žmogus. Sutariam be ilgų kalbų ir po pusvalandžio dokumentai ir raktas nuo bestogio džipuko mano berankovio švarko kišenėj.



Daug nesiruošdami greitai sušokam ir šturmuojam iki šiol baisiausią mano matytą kalnų perėją. Nakvynės tikimės gauti Četru stovykloje, pono Lal Singho palapinėje. Nakvynės vietą pasiekiame jau sutemus. Vakarienei ryžiai su daliu (virtų pupelių padažu) žibalu prasmirdusioj palapinėje kažkur tarp Himalajų. Miegoti net ir po storiausiom antklodėm šalta.

2008 m. gegužės 25 d.

Nuotraukoj matyti kambario langas ir klajoklių stovykla tiesiai po juo.
Dieną prasivaikščiojom po Manali. Pagrindinė atrakcija - Beas, didelė ir smarki kalnų upė, apsupta eglynų.
Pirkau vietinės gamybos vilnonį Kullu švarką - bus šilčiau aukščiau kalnuose. Užlipom iki medinės Hadimba šventyklos ant kalvos, šviesiam pušyne. Minia turistų ir jiems paslaugas siūlančių visai netinka toje ramioje vietoje. Pietaujam tradiciniame medžio ir akmenų mūro pastatėlyje įsikūrusiam italų (!) restorane su vaizdu į visą slėnį.
Dar kelios valandos ant savo kambario stogo tarp besiplaikstančių maldų vėliavėlių.
Į vakarą pavyksta susitart dėl džipo nuomos (paneigtas dar vienas "ne, neįmanoma").

2008 m. gegužės 24 d.

Manali

Pusvalandį lyja. Senas žmogus patraukia plastmasines kėdes po parduotuvės stogeliu ir išverda kelias stiklines tibetietiškos arbatos su pienu. Už porą litų pirktas atsilenkiantis peilis su iškalinėtu povu pravers dorojant saldžiuosius mangus.

Keturios valandos autobuse iki Manali - žinomiausio kurorto Indijos Himalajuose. Pro ryškiaspalvių atostogaujančių indų, raudonskvernių tibeto vienuolių, kepurėtų vietinių gyventojų ir čia palapinėse žiemojančių klajoklių minias ieškomės kambario su vaizdu į aplink stūksančias snieguotas viršukalnes. Ne iš karto, bet randame už priimtiną kainą. Sutaupytus pinigus kaipmat išleidžiam prabangiai vakarienei tibetiečių restorane.

Centrinės gatvės į vakarą virsta tikru Kaziuko turgum. Kai kurie klajoklių daiktai įdomūs. Nuperku Ievai dviakį mėlynakį žiedą. Vakare alkoholio parduotuvė užsidarė, geranoriai pagalbininkai rodo į katės durelių dydžio skylę metalinėse parduotuvės grotose, 5 cm aukštyje nuo grindinio ir liepia ten pabelst. Pabeldus durelės atsidaro, matau kažkieno šlepetes. Kišu pinigėlį, jis dingsta. Gaunu gražą. Šlepetės nušlepsi ir po minutės iš skylės išlenda pageidaujamas produktas. Naktiniame pasivaikščiojime lydi vienas iš šimto gatvinių šunų. Galų gale net padeda atsikratyti įkyraus jaunuolio.

2008 m. gegužės 23 d.

Į kalnus


Dienos pradžia - ekskursija tutktuku po Le Corbusier pastatus. Juose įsikūrę valdžios įstaigos nepalaikydamos atvirumo visuomenei idėjų apsijuosė puikiomis spygliuotos vielos tvoromis. "Sąžiningų medžiagų" mada matyt irgi jau praėjo ir renovuoti ryškiomis spalvomis išdažyti daugiabučiai atrodo daug geriau už originaliuosius betoninius fasadus.
Iškišę galvas pro vietinio autobuso langelius laukiam horizonte pasirodysiančių Himalajų. Jie, aišku, pasirodė. Tokio dydžio dalyką sunku paslėpt. Turiu ir prižadu įdėti labai daug tų kalnų nuotraukų, todėl dabar tik pakelės vaizdelis.

Iki vakaro kalnų keliais atvyktam į Mandi. Miestas dviejų upių santakoje su Sienos senamiestį primenenčiomis gatvėmis ir dviem aukštais žemiau gatvės lygio aikšte. Gaunam kambarį ant stogo. Vaizdai puikūs. Žiburiai aplink ant kalnų atrodo kaip ten susėdusių milžiniškų mėlynaodžių indų dievų žemyn žiūrinčių trejetai akių.

2008 m. gegužės 22 d.

This is not possible


Ryte iš naujo pasibarus dėl jau vakar suderėtos kainos ("ne, ne, ten buvo be mokesčių") viešbučio vairuotojas pasisiūlė nemokamai nuvežti į turizmo informacijos biurą, kad susižinotume apie tai, kaip toliau keliau. Pasiūlymas pasirodė įtartinas, bet sutikome. Ten gavom arbatos ir daugybę atsakymų "ne, neįmanoma". Šiek tiek sutrikom ir padėkoję išėjom daryti visų tų "neįmanoma". Pasivaikščiodami pro kažkokį nelegalų įėjimą "по шпалам" užėjom į traukinių stotį su miniom miegančių, valgančių ir kitus gyvenimiškus reikalus atliekančių pypų. Buvo aišku, kad iš čia išvažiuoti galima tik su išankstine rezervacija kišenėj arba pritaikius trečiają iš vairavimo taisyklių. Griebėm triratį tuktuką, kurie čia turi stebėtinai normalius taksi skaitliukus ir pasukom link autobusų stoties. Pakeliui - visi Delio "privalumai": įvairiausio dviračio, triračio ir keturkojo transporto kamsčiai, smarvė ir šiukšlių krūvos, duonos kaulijantys čigoniukai... Autobusų stotyje gavome bilietą ("ne, neįmanoma") į komfortišką ("ne, neįmanoma") autobusą su kondicionieriumi ("ne, neįmanoma") ir išvažiavome tiesiai į Čandigarhą ("ne, neįmanoma"). Vaizdai pro autobuso langus kaip iš filmo. Penkių valandų kelionė neprailgo.
Čandigarhas - naujas miestas ir dviejų valstijų sostinė, suplanuotas prieš penkiasdešimt metų žymiausių tų laikų architektų. Stačiakampiai kvartalai vietoj pavadinimų turi numerius ir atvykeliams nesunku susigaudyti. Gražioje stotyje siūlo viešbučius pradedant nuo 10-20 rupijų (0,5 - 1 Lt) už kambarį. Važiuojame su iškviesta mašina į reklaminiame lapelyje labai padoriai atrodantį už 500. Pakeliui į Škodą įlipa dar trys drūti vyrai, kuriems pakeliui.

Viešbutis pasirodo išties padorus, kambarys su dideliu balkonu. Vakarojam jame su žvakėm ir alum. Priešais name verda modernistinio Čandigarho vakarinis gyvenimas.
Prieš kažkiek laiko bevaikščiodamas Amsterdame pakėliau nuo gatvės metalinį ženkliuką su balandžiu. Kai šiandien laukiau lėktuvo į Amsterdamą, radau jį įsikabinusį į kuprinės dugną. Matyt, panoro namo?
Ieva pavadino į lėktuvą besigrūdančius indus pypais. Vardas prilipo.
Lėktuve žiūrėjom filmą apie Afganistaną "The Kite Runner".
Atskridus į Delį paėmėm taksi iš kioskelio oro uoste, ten pat pasiklausėm ir viešbučio, nes buvo jau vėlu ir norėjos kuo greičiau griūti į neskraidantį guolį. Viešbutis pasirodė brangokas, kitąsyk reikėtų geriau paieškot. Taksistas sikhas pasisodino šalia dar bičiulį, kuris pareiškė mokesčio už važiavimą dalies nemokėsiąs, nes esąs taksisto mokinys. Įrodymui pateikė mokinio knygelę ir vairavimo teises. Pasimokėm ir mes. Pakeliui. Visas vairavimo Indijoj taisykles. Jų pasirodo tik trys: pirmoji - Good Horn (Pypsas), antroji - Good Brake (Stabdžiai) ir trečioji - Good Luck (Sėkmė). Išmokt nesunku.