2008 m. gegužės 24 d.

Manali

Pusvalandį lyja. Senas žmogus patraukia plastmasines kėdes po parduotuvės stogeliu ir išverda kelias stiklines tibetietiškos arbatos su pienu. Už porą litų pirktas atsilenkiantis peilis su iškalinėtu povu pravers dorojant saldžiuosius mangus.

Keturios valandos autobuse iki Manali - žinomiausio kurorto Indijos Himalajuose. Pro ryškiaspalvių atostogaujančių indų, raudonskvernių tibeto vienuolių, kepurėtų vietinių gyventojų ir čia palapinėse žiemojančių klajoklių minias ieškomės kambario su vaizdu į aplink stūksančias snieguotas viršukalnes. Ne iš karto, bet randame už priimtiną kainą. Sutaupytus pinigus kaipmat išleidžiam prabangiai vakarienei tibetiečių restorane.

Centrinės gatvės į vakarą virsta tikru Kaziuko turgum. Kai kurie klajoklių daiktai įdomūs. Nuperku Ievai dviakį mėlynakį žiedą. Vakare alkoholio parduotuvė užsidarė, geranoriai pagalbininkai rodo į katės durelių dydžio skylę metalinėse parduotuvės grotose, 5 cm aukštyje nuo grindinio ir liepia ten pabelst. Pabeldus durelės atsidaro, matau kažkieno šlepetes. Kišu pinigėlį, jis dingsta. Gaunu gražą. Šlepetės nušlepsi ir po minutės iš skylės išlenda pageidaujamas produktas. Naktiniame pasivaikščiojime lydi vienas iš šimto gatvinių šunų. Galų gale net padeda atsikratyti įkyraus jaunuolio.