2008 m. gegužės 22 d.

This is not possible


Ryte iš naujo pasibarus dėl jau vakar suderėtos kainos ("ne, ne, ten buvo be mokesčių") viešbučio vairuotojas pasisiūlė nemokamai nuvežti į turizmo informacijos biurą, kad susižinotume apie tai, kaip toliau keliau. Pasiūlymas pasirodė įtartinas, bet sutikome. Ten gavom arbatos ir daugybę atsakymų "ne, neįmanoma". Šiek tiek sutrikom ir padėkoję išėjom daryti visų tų "neįmanoma". Pasivaikščiodami pro kažkokį nelegalų įėjimą "по шпалам" užėjom į traukinių stotį su miniom miegančių, valgančių ir kitus gyvenimiškus reikalus atliekančių pypų. Buvo aišku, kad iš čia išvažiuoti galima tik su išankstine rezervacija kišenėj arba pritaikius trečiają iš vairavimo taisyklių. Griebėm triratį tuktuką, kurie čia turi stebėtinai normalius taksi skaitliukus ir pasukom link autobusų stoties. Pakeliui - visi Delio "privalumai": įvairiausio dviračio, triračio ir keturkojo transporto kamsčiai, smarvė ir šiukšlių krūvos, duonos kaulijantys čigoniukai... Autobusų stotyje gavome bilietą ("ne, neįmanoma") į komfortišką ("ne, neįmanoma") autobusą su kondicionieriumi ("ne, neįmanoma") ir išvažiavome tiesiai į Čandigarhą ("ne, neįmanoma"). Vaizdai pro autobuso langus kaip iš filmo. Penkių valandų kelionė neprailgo.
Čandigarhas - naujas miestas ir dviejų valstijų sostinė, suplanuotas prieš penkiasdešimt metų žymiausių tų laikų architektų. Stačiakampiai kvartalai vietoj pavadinimų turi numerius ir atvykeliams nesunku susigaudyti. Gražioje stotyje siūlo viešbučius pradedant nuo 10-20 rupijų (0,5 - 1 Lt) už kambarį. Važiuojame su iškviesta mašina į reklaminiame lapelyje labai padoriai atrodantį už 500. Pakeliui į Škodą įlipa dar trys drūti vyrai, kuriems pakeliui.

Viešbutis pasirodo išties padorus, kambarys su dideliu balkonu. Vakarojam jame su žvakėm ir alum. Priešais name verda modernistinio Čandigarho vakarinis gyvenimas.