Kinų siena ne veltui "didžioji". Kiekvienas bandymas ją pereit neapsieina be nuotykių. Bene visus bandymus prisimenu:
1- užkilus smėlio audrai ir nesusikalbėjus su sargais teko prašytis įleidžiamam be vizos atgal į Mongoliją ir važiuoti daugiau nei tūkstantį km iki Ulanbataro ir atgal.
2- skolintis iš bendrakeleivės dolerių, kad sumokėti už traukinio bilietą, nors kišenės pilnos juanių. Beja, traukinys vežė tik 200 metrų, tik per sieną.
3- neišleido, teko grįžti nuo vakare uždarytos sienos kartu su sėkmingai operaciją prasukusiu kontrabandininku ir kartu atšvęsti tą progą.
4- rusas pasienietis pareiškė, kad šnipų į tėvynę neįleis.
5- vėl smėlio audra ir siena uždaryta pergalės dienos švenčių proga.
6- tąsyk teko grįžt, nes neįsileido automobilio.
7- sudalyvauti muštynėse su eilėje susigrūmusiais kirgizais.
8- žinodamas apie tai, kad siena nakčiai užsidaro atsiradau gerokai prieš darbo pabaigą. Deja! Čia man aiškiai pasakė, kad siena jau uždaryta ir nebus atidaryta ir artimiausias dvi dienas. Nors, jeigu kazakų tete sumanys pravažiuoti pirmadienį iki pietų, po pietų gal ir atidarys. Praleidau dieną darbe, bet turėjau dar dvi dienas pakeliaut. Patenkintas
9- Atsistumdžius per tris dienas susikaupusioje minioje įlindau į prekeivių autobusiuką, kurie surinkę pinigus papirko kiniečių sargybinį, kad tas išleistų jų autobuliuką pirmiau, nei po dviejų valandų pietų atsidariusi kazachų muitinę virs besimušančios minios pilnu turgum.
