2006 m. kovo 18 d.

Kelionė į Samarkandus - Šimkentas

Į seniai planuotą kelionę išvažiavau po Rainerio gimtadienio baliaus penktadienio naktį. Balius vyko mažyčiam šašlykų restorane, kurį parekomendavo Berikas. Keista vieta.
Kelias į Biškeką greituminis, nuo posūkio į Tanbaly (ten kur uoliniai piešiniai, lapkričio mėn, nuotraukos) iki Kurdajaus perėjos per Šu Ili kalnus - 50 km. tiesė per stepę. Mašina lėkė 180 km per val. Nemaniau, kad tiek greitai gali. Į vaizdingus žalios žolės kalnus bus galima dar išsiruošti ir savaitgaliui, juk netoli - mažiau nei du šimtu km.
Žemėlapis rodė, kad neišeina nuvažiuot į Šimkentą nepalietus Kirgizstano teritorijos. Turėdamas vilties, kad ši problema draugiškų tarybinių tautų kažkaip išspręsta, neprivažiavęs Biškeko pro spalvingus tautinės architektūros paieškas rodančius vartus pasukau labiau aplinkiniu ir labiau duobėtu keliu, tik šešiose vietose kertančiu valstybinę sieną ir beveik niekur neinančiu į kaimyninės šalies gilumą.
Taktika pasiteisino. Pakeliui sutikti kirgizų kareiviai tik paspaudė ranką ir pagailėjo, kad man per purvą nepavyko privažiuoti arčiau prie vaizdingų kapinių keliu su įspėjamuoju užrašu „Ochota toljko po putiovkam obščestva“.
Merke miestas turbūt įžymus savo bitėm, nes pravažiavau daugybę pakelėse medumi prekiaujančių žmonių. Čia kaip ir visur pasaulyje pakelės prekeiviai kiekvienam mieste turi savo specializaciją: medus, obuoliai, automobilių alyva, limonadas ir t.t.
Papildžiau nuotraukų kolekciją skyreliui „Dvi tėvynės“. Taip pat negaliu nepaminėt ir neparodyt pakelės monumentų.


Tarazas – mažas tarybinis miestas be ypatingų įžymybių.


Nuotraukose – žvejai Talaso upėje, Nauryzo šventė aikštėje, vietinių žmonių garbinamas Aiša-biby mauzoliejus.
Prie miesto vartų sustabdęs policininkas numojo į mane ranka, kai vieną po kito susistabdė kelis pininingesnius pažeidėjus.
Iškarto už Tarazo – kalnų perėjos, dėl sniegų žiemą kartais uždarančios susisiekimą su pietų Kazachstanu automobiliu.
Sniegai ir šįsyk! O po penkių minučių – žydintys medžiai slėnyje!

Namai slėnio kaimų sujungti vienas prie kito, o gatvėse and suoliukų sėdi senoliai su chalatais ir tiubeteikom. Ir beveik nematyti žydrųjų tvorų. Skiriasi nuo man jau įprastų kazachų kaimų.
Šimkente pasitiko Jaromiro draugės ir nusivedė papietaut ir pasivaikščiot po miesto parkus.
Į vakarą išsiruošiau tolimesnei kelionei, planuodamas iškart po vidurnakčio būti prie Uzbekistano sienos, kad visiškai išnaudoti vargais negalais gautą trijų dienų tranzitinę (!) vizą. Mano planai nepavyko. Siena pasirodė uždaryta iki 9 ryto. Užmigau automobily.